VĖLINĖS
Naktis... Tyla... Žvaigždėmis nuklotas dangus... Aš ir vėl nemiegu... - Kodėl vis dar taip skauda?- paklausiu savęs kaip anąkart. Tąkart, nebegulėjau įbedusi akis į lubas, o pakilau atvėriau spintos duris iš ištraukiau mano močiutės palikimą – nedidukę, mielą, išpaišytą gražiomis raudonomis aguonomis skrynutę. Sudėjau į ją prisiminimus apie tai, ko nebėra, kas išėjo, ko nebeliko, nes nešioti savyje buvo nebepakeliama. Uždengiau švelniai dangtį... - Pakaks! Švęskime gyvenimą, - ironiškai sumurmėjau. Paslėpusi skrynutę giliai spintoje išėjau ieškoti naujų svajonių, išėjau gyventi toliau stumiama sąžinės balso – tu privalai. Taip – aš privalėjau. Taip – tai buvo sąžininga. Taip – gyvenimas turėjau judėti į priekį. Oi, kaip aš stengiausi neatverti, net neliesti šios skrynutės. Tiesa, būdavo dienų kai užsimiršdavau, jog ji yra. Bet, kuomet atsimindavau skaudėdavo dvigubai. Naktis - baigėsi, išaušo rytas. - Kelkis! Guli it vėlė priputus šaltanosių,- garsiai nusijuokiu iš k