PIRMAS PASIMATYMAS... - Jau rytoj,- sušnibždu į tamsą. Mes to tikrai laukėme ilgai. Po visų vakarojimų prie stiklinio ekrano, ausį kaitinančių telefoninių pokalbių, šimtais nuotraukų siuntinėjimo, pagaliau pajusime švelnų prisilietimą ir tikrą šilumą, bet svarbiausia, jog galėsime žvilgsniais nuglostyti vienas kitą. - Tai bus rytoj, bet dabar privalau gerai išsimiegoti. Tačiau akys lyg įkaltos žvelgia į tamsos tuštumą. Atrodo, kad net nemirksiu. -Ech,- apsiverčiu ant kito šono ir užsimerkiu. Kaip užsimerkiu, taip ir atsimerkiu. Nors nykščiais užspausk! Kaip galima užmigti, kai vis mąstai ką ryt apsirengti, kaip susitvarkyti plaukus, kaip pasidažyti? Net nepajutau kaip mintimis pradėjau švytruoti po spintą ir kaip surūšiavau rūbus, kaip išrinkau lūpdažių spalvą, netgi tai kaip parinkau kokio atspalvio šešėliais pasidažysiu. „Gal rudais?“- perbėga mintis. - Na taip, jie labiausiai derės prie mano bemiegės nakties pėdsakų po akimis,- pajuokauju. Šypteli