Pranešimai

Vaizdas
Lietuva – Egiptas – liga – Lietuva – namai…
Dingau… Tokia graži pradžia – susitikimai Kaune su ilgai lauktais žmonėmis. Daug šiltų glebėsčiavimosi ir skrydis į Egiptą… Tada dar nežinojau, kad palikus Kauną su savimi pasiimsiu ne tik sutiktų žmonių gerus norus, nuoširdumą, draugiškumą, bet sparčiai besiplečiančios gripo epidemijos „bacilą“. Jau skrendant lėktuvu pajutau, kad „bacila“ kabinasi ir gan sparčiai, bet mėginau ignoruoti, nes maniau, kad saulė, jūros vanduo, poilsis viską ištrauks ir liga pasiduos. Pliuškinausi jūroje, baseine, kaitinausi saulėje, bet visgi gripas suraitė ir suraitė taip, kad nežinojau ar sugebėsiu išsikapstyti: nepadėjo jokie vaistai, jokios teikiamos geranoriškų padavėjų arbatos, jokia naujai sutiktų žmonių priežiūra. Bet šią minutę, kai rašau savo istorijąesu jau sveikesnė, galiu mąstyti, galiu suvokti kokia visgi esu laiminga, nes būtent dabar supratau, kad, kai sirgau tiek daug nuostabių žmonių supo man ir kiek daug geranoriškumo yra ne tik Lietuvoje, bet i…
Vaizdas
PIRMAS PASIMATYMAS...
- Jau rytoj,- sušnibždu į tamsą. Mes to tikrai laukėme ilgai. Po visų vakarojimų prie stiklinio ekrano, ausį kaitinančių telefoninių pokalbių, šimtais nuotraukų siuntinėjimo, pagaliau pajusime švelnų prisilietimą ir tikrą šilumą, bet svarbiausia, jog galėsime žvilgsniais nuglostyti vienas kitą.  - Tai bus rytoj, bet dabar privalau gerai išsimiegoti. Tačiau akys lyg įkaltos žvelgia į tamsos tuštumą. Atrodo, kad net nemirksiu. -Ech,- apsiverčiu ant kito šono ir užsimerkiu. Kaip užsimerkiu, taip ir atsimerkiu. Nors nykščiais užspausk! Kaip galima užmigti, kai vis mąstai ką ryt apsirengti, kaip susitvarkyti plaukus, kaip pasidažyti? Net nepajutau kaip mintimis pradėjau švytruoti po spintą ir kaip surūšiavau rūbus, kaip išrinkau lūpdažių spalvą, netgi tai kaip parinkau  kokio atspalvio šešėliais pasidažysiu. „Gal rudais?“- perbėga mintis. - Na taip, jie labiausiai derės prie mano bemiegės nakties pėdsakų po akimis,- pajuokauju. Šypteliu... Jei dar yra noras juokauti, reišk…

VĖLINĖS

Vaizdas
Naktis... Tyla... Žvaigždėmis nuklotas dangus... Aš ir vėl nemiegu... - Kodėl vis dar taip skauda?- paklausiu savęs kaip anąkart. Tąkart, nebegulėjau įbedusi akis į lubas, o pakilau atvėriau spintos duris iš ištraukiau mano močiutės palikimą – nedidukę, mielą, išpaišytą gražiomis raudonomis aguonomis skrynutę. Sudėjau į ją prisiminimus apie tai, ko nebėra, kas išėjo, ko nebeliko, nes nešioti savyje buvo nebepakeliama. Uždengiau švelniai dangtį... - Pakaks! Švęskime gyvenimą, - ironiškai sumurmėjau. Paslėpusi skrynutę giliai spintoje išėjau ieškoti naujų svajonių, išėjau gyventi toliau stumiama sąžinės balso – tu privalai. Taip – aš privalėjau. Taip – tai buvo sąžininga. Taip – gyvenimas turėjau judėti į priekį. Oi, kaip aš stengiausi neatverti, net neliesti šios skrynutės. Tiesa, būdavo dienų kai užsimiršdavau, jog ji yra. Bet, kuomet atsimindavau skaudėdavo dvigubai. Naktis - baigėsi, išaušo rytas. - Kelkis! Guli it vėlė priputus šaltanosių,- garsiai nusijuokiu iš kvailo palygimo (matyt,…

KAIP NORĖČIAU SUGRĮŽT...

Vaizdas
Žvaigždės – šviečia, krenta ir sudega!
Metai – teka likimo vaga.
Tai – gyvenimo kelias! Kas lemta!
Tai, tik rytas, naktis ir diena.


Kaip norėčiau, sugrįžt į vaikystę!
Ten, mama mylima atrama.
O prie kelių prigludus – užmigčiau,
Nes lopšinės gaida artima.


Taip!
Aš - noriu!
Žinau – neįmanoma!
Ir mama, jau senai nebe čia.
O be jos, mūs vaikystė – bereikšmė!
O be jos, ir lopšinė – tuščia.

Bet vis vien, užsimerkiu –
Sugrįžtu į vaikystę
Ir matau – ji tenai! 
Taip saldu!
Ją regiu, šiltai besišypsančią,
Ją liečiu...
Ne! Ją – visą jaučiu!
Deivina Orchide

FANTASTIKA MANYJE

Vaizdas
-Štai, pažvelk į mūsų namus,- Romusis mostelėjo ranka į iš sidabro plytų pastatytą namą,- ten rasi visko, ko tau reikia. Svarbiausia – galėsi rūpintis savo naujutėlaičiais sparnais. -Mūsų? - nustebo Balandė, nerimastingai suglaudusi baltus sparnus. Romusis linkėjo galvą ir nušypsojo. Merginos viduje – kažkas suvirpėjo. Tas žodis „mūsų“ – nesuteikė ramybės, atvirkščiai – nerimą, bet vis dėlto, ji neištraukė rankos iš sugniaužto Ramiojo delno. „Verta pabandyti!“- šmėkštelėjo mintis. Įėjus į vidų, Balandė pajuto šiltai šaltą šilumą – lyg saulė šviestų, bet nekaitintų? Ant, stiklinio stalo stovėjo žvaigždė blizganti įvairiomis spalvomis. -Kas tai – puošmena?- paklausė ji. Romusis – nusikvatojo. -Šiuo metu, galima sakyti, kad taip. Gal tiksliau, eksponuoju savo gimtinės istoriją. Aš gimiau kitoje galaktikoje,- paaiškino jis, pastebėjęs klausiamą Balandės žvilgsnį,- kiekvienas išvydęs dienos šviesą, gauna po žvaigždę. Bet,- jo akyse sužvilgo sidabrinės ašaros,- kai visi mano tėvynainiai išmirė nu…

SURASTAS TIKSLAS

Vaizdas
Tiek daug svajonių - į saują nesutilpo!  Skaudu - netyčia išbarsčiau. Surink norėjau, ryžto tam pritrūko, Todėl - prašyt kitų bandžiau.
Kai saulės maldavau - nusišypsojo! Dangus supyko - uždarė langus aklinai, Bet saulė pavymui surik suspėjo:  - Savas svajas pati surinkti privalai!

Mėnulio klausiau, tuomet į naktį ėjo - Gali padėti, man per sunku vienai? Pažvelgęs rūsčiai, užriaumojo - Negalim laimę gauti taip lengvai!
Kai vėjo paprašiau - tasai nusikvatojęs, Ištaršė mano plaukus kuo stipriau Ir atsisveikino, ranka pamojęs Svajas išbarstė, kuo toliau.
Nesupykau - bet pagalvojau „Netilpo saujoj - pati jas praradau. Kodėl  prašau - visų surinkti? Kodėl pati - to nedarau?“
Dabar dėlioju - svajų mozaiką, Po dalelytę surinkau. Regiu - jau didelį paveikslą! Sau šypteliu „Na, pagaliau, save radau!“
Deivina Orchidė