FANTASTIKA MANYJE

PIRMAS PASIMATYMAS...

  

- Jau rytoj,- sušnibždu į tamsą.

Mes to tikrai laukėme ilgai. Po visų vakarojimų prie stiklinio ekrano, ausį kaitinančių telefoninių pokalbių, šimtais nuotraukų siuntinėjimo, pagaliau pajusime švelnų prisilietimą ir tikrą šilumą, bet svarbiausia, jog galėsime žvilgsniais nuglostyti vienas kitą.

 - Tai bus rytoj, bet dabar privalau gerai išsimiegoti.

Tačiau akys lyg įkaltos žvelgia į tamsos tuštumą. Atrodo, kad net nemirksiu.

-Ech,- apsiverčiu ant kito šono ir užsimerkiu.

Kaip užsimerkiu, taip ir atsimerkiu. Nors nykščiais užspausk! Kaip galima užmigti, kai vis mąstai ką ryt apsirengti, kaip susitvarkyti plaukus, kaip pasidažyti?

Net nepajutau kaip mintimis pradėjau švytruoti po spintą ir kaip surūšiavau rūbus, kaip išrinkau lūpdažių spalvą, netgi tai kaip parinkau  kokio atspalvio šešėliais pasidažysiu.

„Gal rudais?“- perbėga mintis.

- Na taip, jie labiausiai derės prie mano bemiegės nakties pėdsakų po akimis,- pajuokauju.

Šypteliu...

Jei dar yra noras juokauti, reiškia gerai – dar ne visai panikuoju.

Netikėtai nukeliauju mintimis pas jį.

- O kas tave kamuoja?

Tikiuosi jog dabar tau nerūpi mane mokyti visokiausių įmantrių žodžių. O juk anądien manęs užklausei:

„ Ar žinai, kas yra monochromija? O altruistas?“

Tuomet supykus prunkštelėjau į kompiuterio ekraną ir sumurmėjau:

- Aišku, kad nežinau, bet už tai žinau, ką reiškia Google paieška ir kaip atrasti teismingą atsakymą.

Niekada jam nenusileidžiu, todėl ir patinku.

Štai dabar mąstau apie jį, o jis greičiausiai miega įkritęs į patalus ir šnopuoja pravėręs burną (labai tikiuosi, kad neknarkia).

- Jam lengviau, jis – vyras.

„Kodėl vyrams viskas turi būti lengviau?

Aha, prabudo mano feminizmas.

„Stop, stop,- sustabdau pati save,- šitaip net iki pasimatymo nenukeliausi.“

Užtenka mąstyti. Privalau užmigti.

Kaip nekeista, bet akys pradeda merktis.  Po truputi grimztu į saldų miegą, kur kūnas atsipalaiduoja, o sapnas užvaldo sielą. Dar spėju pasidžiaugti, kad visgi išsimiegosiu.

Tyla...

Staiga sprogimas.

Neprabundu, o šoku iš miego ir atsisėdu. Nematau, bet jaučiu, kaip ir kiekvieną rytą, priešais kabantis veidrodis šaiposi iš manęs.

Primerkusi vieną akį pažvelgiu per langą, o saulės spinduliai jau seniai stuksena į stiklą. Kažkur tarp sapno ir realybės, bandau suvokti, kas tokio ypatingo turi įvykti?

„Šiandien ta diena,“- vos neužspringstu mintyse.

- Kodėl nesuveikė žadintuvas? Kažkokia nesąmonė!

Šokteliu iš lovos taip greitai, jog net susisuka galva ir vos ne vos išlaikau pusiausvyrą. Sekundėlę pastovėjusi, lėtais žingsniais nupėdinu į dušą. Švelniai šilta srovė atgaivina kūną. Kokoso šampūno kvapas pakuteną jautrią kvapams nosį. Giliai įkvepiu, atverčiu galvą ir leidžiu tekančiai srovei nuplauti šio eleksyro likučius, o pati mintimis keliauju ten, kur bus jis, kur paliesiu jo lūpas, kur pajausiu jo kūno aromatą (tikiuosi, kad kvepės).

- Ei, stop,- šūkteliu pati sau.- Tu dar ne ten!

Baigusi rytinį ritualą įkrentu į baltą minkštą chalatą, užsivynioju rankšluosčiu galvą. „Galėčiau taip ir eiti – man tai tinka.“

-Gerai sugalvota!- pati pasišaipau iš savo kvailo mąstymo .

Prisėdu prie staliuko su veidrodžiu.

- Velnias, ir iš kur tos pasipylė?

Kaip per vieną naktį tiek raukšlių atsirado? Juk vakar jų lygtai dar net nebuvo.

- Niekis,- raminu save ir užtepu stebuklingąjį atradimą – Marc Jacobs tonalinį kremą.

Nusivynioju rankšluostį ir išsigąstu – kirpčiukai stovi stati, nes per daug išdžiūvo plaukai.

- Niekis,- mėginu vėl nuraminu save,- apipurkšiu laku.

Atveriu spintos duris. Tai, ką naktį sugalvojau apsirėdyti, dabar pasirodė per prasta ir neskoninga. Štai dabar prasidės madų demonstravimas!

Nusimečiau chalatą.

- O kas čia?- net suspiegiu.

Akys užkliūva už celiulito, kuris iš kažkur per naktį stebuklingai atsirado ant šlaunų,

„Ačiū dievui, kad vis vien šiandien sekso nebus. Juk tai – pirmas pasimatymas.“

Pagaliau pasiruošiau.

Pažvelgiau į save ir ką matau – stačiais kirpčiukais it zuikio ausys ir nuo gausaus lako sukietėjusiais plaukais, ant veido užtepto storu sluoksniu tonaliniu kremu (mat raukšles taip slėpiau) ir įsispraudusia į per siaurą odinį sijoną (kad tik nesimatytų celiulitas), bei balta palaidine be vidurinės sagos – stovi gražuolė atvėpusia lūpa ir mąsto, ką gi jis įžvelgs joje.

- Nekenčiu veidrodžių! Kam jų reikia?- sumurmu sau po nosimi.

Kažkas yra pasakęs:  „Pirmam įspūdžiui niekada neturėsi antro šanso!“

Na jau tikrai, pirmas įspūdis bus garantuotai sėkmingas...

Išdavikiška ašara nurieda skruostu palikdama juodą vagelę, nuo vandeniui neatsparaus tušo. Pasidaro gailu savęs. Užsimerkiu.

Netikėtai išgirstu gerai žinomos dainos muzikos melodiją. Viskas išnyksta... Tamsa...

Pramerkiau akis. Žvakės šviesa ir grojantis žadintuvas. Nusišypsau...

- Tai buvo sapnas, - sumurmu sau po nosimi ir atsidūstu.

Švelni vyriška ranka slysteli mano nuogu kūnu.

„Po perkūnais!“- išmuša karštis (tikiuosi, kad ne klimaksas).

- Taip, tai buvo tikras sapnas. Kad daugiau tokių pirmų pasimatymų,- sumurma žemas baritonas kažkur į pakaušį.

Iš gėdos užmerkiu akis.

Ir vėl tyla...

Nesuskamba, o suklykia žadintuvas.

Atmerkiu akis...

Į langą beldžiasi vėtros sukamos snaigės.

- Tai buvo tik sapnas, o šiandien tikrai sutiksiu tave.

Kažkur už trijų šimtų kilometrų, kažkas žvelgdamas į tos pačios vėtros sukamas snaiges sušnibžda:

-Pagaliau, galėsiu tave suspausti savo glėbyje.