Deivinos Orchidės kūryba

Naktis... Tyla... Žvaigždėmis nuklotas dangus... Aš ir vėl nemiegu... - Kodėl vis dar taip skauda?- paklausiu savęs kaip anąkart. Tąkart, nebegulėjau įbedusi akis į lubas, o pakilau atvėriau spintos duris iš ištraukiau mano močiutės palikimą – nedidukę, mielą, išpaišytą gražiomis raudonomis aguonomis skrynutę. Sudėjau į ją prisiminimus apie tai, ko nebėra, kas išėjo, ko nebeliko, nes nešioti savyje buvo nebepakeliama. Uždengiau švelniai dangtį... - Pakaks! Švęskime gyvenimą, - ironiškai sumurmėjau. Paslėpusi skrynutę giliai spintoje išėjau ieškoti naujų svajonių, išėjau gyventi toliau stumiama sąžinės balso – tu privalai. Taip – aš privalėjau. Taip – tai buvo sąžininga. Taip – gyvenimas turėjau judėti į priekį. Oi, kaip aš stengiausi neatverti, net neliesti šios skrynutės. Tiesa, būdavo dienų kai užsimiršdavau, jog ji yra. Bet, kuomet atsimindavau skaudėdavo dvigubai. Naktis - baigėsi, išaušo rytas. - Kelkis! Guli it vėlė priputus šaltanosių,- garsiai nusijuokiu iš k

Žvaigždės – šviečia, krenta ir sudega! Metai – teka likimo vaga. Tai – gyvenimo kelias! Kas lemta! Tai, tik rytas, naktis ir diena. Kaip norėčiau, sugrįžt į vaikystę! Ten, mama mylima atrama. O prie kelių prigludus – užmigčiau, Nes lopšinės gaida artima. Taip! Aš - noriu! Žinau – neįmanoma! I r mama, jau senai nebe čia. O be jos, mūs vaikystė – bereikšmė ! O be jos, ir lopšinė – tuščia. Bet vis vien, užsimerkiu  – Sugrįžtu į vaikystę Ir matau – ji tenai!  Taip saldu! Ją regiu, šiltai besišypsančią, Ją liečiu... Ne! Ją – visą jaučiu! Deivina Orchide

-Štai, pažvelk į mūsų namus,- Romusis mostelėjo ranka į iš sidabro plytų pastatytą namą,- ten rasi visko, ko tau reikia. Svarbiausia – galėsi rūpintis savo naujutėlaičiais sparnais. -Mūsų? - nustebo Balandė, nerimastingai suglaudusi baltus sparnus. Romusis linkėjo galvą ir nušypsojo. Merginos viduje – kažkas suvirpėjo. Tas žodis „mūsų“ – nesuteikė ramybės, atvirkščiai – nerimą, bet vis dėlto, ji neištraukė rankos iš sugniaužto Ramiojo delno. „Verta pabandyti!“- šmėkštelėjo mintis. Įėjus į vidų, Balandė pajuto šiltai šaltą šilumą – lyg saulė šviestų, bet nekaitintų? Ant, stiklinio stalo stovėjo žvaigždė blizganti įvairiomis spalvomis. -Kas tai – puošmena?- paklausė ji. Romusis – nusikvatojo. -Šiuo metu, galima sakyti, kad taip. Gal tiksliau, eksponuoju savo gimtinės istoriją. Aš gimiau kitoje galaktikoje,- paaiškino jis, pastebėjęs klausiamą Balandės žvilgsnį,- kiekvienas išvydęs dienos šviesą, gauna po žvaigždę. Bet,- jo akyse sužvilgo sidabrinės ašaros,- kai

                        Tiek daug svajonių - į saują nesutilpo!  Skaudu - netyčia išbarsčiau. Surink norėjau, ryžto tam pritrūko, Todėl - prašyt kitų bandžiau. Kai saulės maldavau - nusišypsojo! Dangus supyko - uždarė langus aklinai, Bet saulė pavymui surik suspėjo:  - Savas svajas pati surinkti privalai! Mėnulio klausiau, tuomet į naktį ėjo - Gali padėti, man per sunku vienai? Pažvelgęs rūsčiai, užriaumojo - Negalim laimę gauti taip lengvai! Kai vėjo paprašiau - tasai nusikvatojęs, Ištaršė mano plaukus kuo stipriau Ir atsisveikino, ranka pamojęs Svajas išbarstė, kuo toliau. Nesupykau - bet pagalvojau „Netilpo saujoj - pati jas praradau. Kodėl  prašau - visų surinkti? Kodėl pati - to nedarau?“ Dabar dėlioju - svajų mozaiką, Po dalelytę surinkau. Regiu - jau didelį p