FANTASTIKA MANYJE

-Štai, pažvelk į mūsų namus,- Romusis mostelėjo ranka į iš sidabro plytų pastatytą namą,- ten rasi visko, ko tau reikia. Svarbiausia – galėsi rūpintis savo naujutėlaičiais sparnais.

-Mūsų? - nustebo Balandė, nerimastingai suglaudusi baltus sparnus.

Romusis linkėjo galvą ir nušypsojo.

Merginos viduje – kažkas suvirpėjo. Tas žodis „mūsų“ – nesuteikė ramybės, atvirkščiai – nerimą, bet vis dėlto, ji neištraukė rankos iš sugniaužto Ramiojo delno.

„Verta pabandyti!“- šmėkštelėjo mintis.

Įėjus į vidų, Balandė pajuto šiltai šaltą šilumą – lyg saulė šviestų, bet nekaitintų?

Ant, stiklinio stalo stovėjo žvaigždė blizganti įvairiomis spalvomis.

-Kas tai – puošmena?- paklausė ji.

Romusis – nusikvatojo.

-Šiuo metu, galima sakyti, kad taip. Gal tiksliau, eksponuoju savo gimtinės istoriją. Aš gimiau kitoje galaktikoje,- paaiškino jis, pastebėjęs klausiamą Balandės žvilgsnį,- kiekvienas išvydęs dienos šviesą, gauna po žvaigždę. Bet,- jo akyse sužvilgo sidabrinės ašaros,- kai visi mano tėvynainiai išmirė nuo maro, atsiradau čia – Nežinomybės žemėje. Bet tikiuosi, kad kada nors išvyksiu į tikrą civilizaciją, ten kur begalinis mašinų ūžesys ir visiškai kitokių žmonių srautas. O čia – aš turiu tam tikrą paskirtį.

-Kokią – paskirtį?

-Dar nežinau,- liūdnai šyptelėjo, bet švelniai nužvelgė Balandę,- gal tai, kad tu suprastum kas yra tikra meilė.

Staiga, ji pasijuto pavargusi ir išsekusi, galbūt dėl vidinio prieštaravimo: ji abejojo, kad šis žmogus gali būti jos kelrodė žvaigždė į meilę.

-Pailsėk,- pastebėjo jos nuovargį Romusis ir pasiūlė atsisėsti į supamą raudonmedžio kėdę, apklotą vilnos kailiu – vienintelį daiktą, kas suteikė šiems namas tikrą šilumą,- atnešiu tau kavos.

Ji atrėmė galvą į aukštą atlošą. Kūnas – po ilgų kelionių atsipalaidavo, mintys – ištuštėjo, ranka – nusviro.

Net nenutuokė kiek laiko taip sėdėjo, kai netikėtai pajuto, kad šalimais kažkas stovi ir stebi. Atsigręžė – į ją žvelgė, nepažystamo jauno vyriškio, pilkai žydros akys. Jis švelniai šypsojosi.

-Kas tu?- paklausė Balandė, visiškai neišsigandusi.

-Tu – manęs dar nepažįsti. Bet tai nesvarbu. Viską suprasi, kai ateis laikas.

-Kada?

-Klausimai vėliau. Geriau, pažvelk, tenai,- norėdamas nusukti kalbą, mostelėjo ranka lango link,- ar tu matai tiltą?

Balandė pakilo, priėjo prie atviro, apgaubto baltomis šilkinėmis užuolaidomis, lango ir pažvelgė į tolį.

-Aš nieko nematau, tik boluojančią miglą. Kodėl aš nieko nematau,- net kiek piktokai paklausė ji.

Ūmai jis apglėbė ją per liemenį, prisitraukė arčiau ir stipriai, bet švelniai suspaudęs glėbyje pažvelgė tiesiai į akis. Jo žvilgsnis, primerktas ir geidulingas, privertė Balandę giliau įkvėpti. Pajutęs susijaudinimą, jis dar stipriau suspaudė ją glėbyje. Jos keliai linktelėjo ir norėdama išlaikyti pusiausvyrą, ji truktelėjo už jojo marškinių rankovės netyčia ištraukdama sagą. Nepažįstamasis nusišypsojo.

-Nori ją pasilikti prisiminimui?

Tas balsas ir šypsena... Ji užmerkė akis ir paniro į jausmų svaigulį. Krūtinėje užgimė neapsakoma emocija – lyg koks saldus, niekada negertas geismo eliksyras. Visai netikėtai (o gal to tikėjosi), pajuto švelnų, bet aistringą bučinį. „Kaip tai saldu!“- pamąstė ji ir kitoms mintims nebeliko vietos.

-Balande,- staiga išgirdo kvietimą.

Švelniai išsivadavusi iš nepažįstamo svečio glėbio, ji žengtelėjo ten, iš kur sklido balsas.

-Balande, - dar kartą pakvietė. 

-Lukterėk, truputį,- norėjo sustabdyti Nepažįstamąjį, bet jo jau nebebuvo.

-Balande!  

-Kas tai?

Balsas - vis stiprėjo ir spaudė smegenis. Ji – atsitūpė, užsimerkė ir delnais užspaudė ausis.

-Balande,- kažkas švelniai ją pajudino.

Pamažu atsimerkė – priešais ją stovėjo Ramusis su garuojančia kava rankose.

-Miegojai?

-Manau, kad taip,- atsakė, spausdama saujoje Nepažįstamojo sagą.

Deivina Orchidė