SURASTAS TIKSLAS

                       

Tiek daug svajonių - į saują nesutilpo!

 Skaudu - netyčia išbarsčiau.

Surink norėjau, ryžto tam pritrūko,

Todėl - prašyt kitų bandžiau.

Kai saulės maldavau - nusišypsojo!

Dangus supyko - uždarė langus aklinai,

Bet saulė pavymui surik suspėjo: 

- Savas svajas pati surinkti privalai!

Mėnulio klausiau, tuomet į naktį ėjo

- Gali padėti, man per sunku vienai?

Pažvelgęs rūsčiai, užriaumojo

- Negalim laimę gauti taip lengvai!

Kai vėjo paprašiau - tasai nusikvatojęs,

Ištaršė mano plaukus kuo stipriau

Ir atsisveikino, ranka pamojęs

Svajas išbarstė, kuo toliau.

Nesupykau - bet pagalvojau

„Netilpo saujoj - pati jas praradau.

Kodėl  prašau - visų surinkti?

Kodėl pati - to nedarau?“

Dabar dėlioju - svajų mozaiką,

Po dalelytę surinkau.

Regiu - jau didelį paveikslą!

Sau šypteliu

„Na, pagaliau, save radau!“

Deivina Orchidė