VĖLINĖS

Naktis... Tyla... Žvaigždėmis nuklotas dangus... Aš ir vėl nemiegu...

- Kodėl vis dar taip skauda?- paklausiu savęs kaip anąkart.

Tąkart, nebegulėjau įbedusi akis į lubas, o pakilau atvėriau spintos duris iš ištraukiau mano močiutės palikimą – nedidukę, mielą, išpaišytą gražiomis raudonomis aguonomis skrynutę. Sudėjau į ją prisiminimus apie tai, ko nebėra, kas išėjo, ko nebeliko, nes nešioti savyje buvo nebepakeliama. Uždengiau švelniai dangtį...

- Pakaks! Švęskime gyvenimą, - ironiškai sumurmėjau.

Paslėpusi skrynutę giliai spintoje išėjau ieškoti naujų svajonių, išėjau gyventi toliau stumiama sąžinės balso – tu privalai.

Taip – aš privalėjau. Taip – tai buvo sąžininga. Taip – gyvenimas turėjau judėti į priekį.

Oi, kaip aš stengiausi neatverti, net neliesti šios skrynutės. Tiesa, būdavo dienų kai užsimiršdavau, jog ji yra. Bet, kuomet atsimindavau skaudėdavo dvigubai.

Naktis - baigėsi, išaušo rytas.

- Kelkis! Guli it vėlė priputus šaltanosių,- garsiai nusijuokiu iš kvailo palygimo (matyt, noriu nuotaiką pakelti).

Šiandien Vėlinės...

Šiurpuliukai perbėga širdimi...

Šia proga, pasitvarkau šukuoseną. Atveriu spintos duris, ieškodama apsirengti kažko juodo, kaip staiga akys užkliūva už skrynutės. Įkvėpiu... Negaliu nepaimti, todėl - ištraukiu. Padedu ant stalo, perbraukiu glotniu, lakuotu paviršiumi ir prisėdu. Žinau, jog atidengus, prisiminamai sukels magišką aukso dulksną, kuri pakilusi į paviršių apsups mano galvą ir atgaivins begalinį švelnumą ir aistrą, pokalbių nuoširdumą ir prasmingus išvedžiojimus, rankų ir lūpų prisilietimus, o kas baisiausia – laimingos istorijos skausmingą pabaigą.

Žinau, kad nebus lengva, bet pagundai neatsilaikius, spragteliu skrynutės mygtuką ir atveriu. Šviesa – ryški, su begales vaizdinių iškyla prieš mano akis. Kaip kokiame sename kino filme matau - kurio nebėra, kuris suprato mane geriau, nei aš pati. Iš naujo sutinku ir įsimyliu, iš naujo išgyvenu laimingas akimirkas ir iš naujo netenku. Skausmas perveria širdį.

Greitai užvožiu dangtį. Ne veltui sudėjau anąkart. Skaudėjo –tuomet, skauda – dabar.

Pabruku skrynutę po pažastimi ir bėgu link skardžio. Galvoju šokti, bet sustoju. Jei nušoksiu – gal užmiršiu ir nebeskaudės. Bet žinau, jei šoksiu tai su visais prisiminimais. Na, gal kažkiek išbarstysiu, bet šokdama galvosiu, kaip kopsiu atgal ir juos rinksiu.

Todėl apsisuku ir nueinu.

Nenueinu – nubėgu. Bėgu, link miško ir noriu - pasiklysti. Kodėl? Nežinau... Gal todėl, kad pasiklydusi norėsiu surasti kelią kur mažiau skaudės.

„Reikia užkasti“ - prabėga mintis. Susirandu gražų ąžuolą, kuris primena kurio netekau ir skubiai užkasu skrynutę ir pabėgu.

Širdyje ilgesys, bet randu savyje stiprybės ir laikausi – neleidžiu sugrįžti.

Bet miškas nepaleidžia manęs – blaškausi, kaip kokia pavargėlė, nerasdama išėjimo.

Staiga vėlei pamatau tą patį ąžuolą, prie kurio užkasiau skrynutę.

Atkasu...

- Kad ją kur galas,- atsidustu.

Iš karto atsiveria kelias iš miško.

- Nėra lengva pamiršti ir tiesiog pabėgti nuo visko,- sumurmu.

Palikus mišką atsiveria jūros platybės. Žinau, ką darysiu...

Pribėgusi prie kranto – įbrendu.

Šaltas vanduo gelia kojas, bado lyg ugnis ir vis labiau dilgina su naujai atplaukiančia banga. Šaltis išstumia sekundėlei visus jausmus. Vejas plevena plaukus, o aš maloninu save romiu bangų ošimu.

Nežinau kaip ilgai taip stoviu. Gal ilgokai, nes saulė pradėjo ridentis į jūra.

Pažvelgiu į skrynutę. Atveriu. Ištraukiu prisiminimus ir užsimojus numetu juos tolyn, o kartu ir skrynutę, kurią pasiglemžia putojančios bangos.

Atlošiu galvą ir užmerkiu akis – palengvėjo, išnyko, prapuolė, atpalaidavo. Pajuntu lengvą kūno virpėjimą ir mintyse su viltimi užgimusį tik vieną žodį – pagaliau.

Kokia tyla!

Bet visai netikėtai, pajaučiu švelnų kutenimą. Atmerkiu akis ir pažvelgiu žemyn – prisiminimai, atplukdyti naujos jūros bangos, kutena mano kojas ir žvelgia maldaujančiomis akutėmis.

Šypteliu... Pakeliu juos, priglaudžiu prie širdies ir jie su malonumu įsispraudžia į šiltą josios kertelę, įsitaiso ir aprimsta.

Pagaliau supratau, kad prisiminimus nebūtina laikyti skrynutėje, kristi su jais nuo skardžio, užkasti miške ar paskandinti jūroje, kad galėtum užsimirši. Nereikia atsisakyti – kas išbūta, išmylėta, išverkta ir išsopėta. Visą tai reikia laikyti širdyje. Tuomet prisiminimai sušyla, nustoja muistytis, nustoja skaudinti, tiesiog susigyvena.

Uždegu žvakę...

- Šiandien Vėlinės,- nusišypsau atvaizdui ant paminklo,- TU –visada liksi mano širdyje.

Deivina Orchidė